Kauno žinios 2015-11-10

Kaune įsikūrusi nevyriausybinė organizacija „Gyvenimo vartai” – priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenė. 

Paskelbė: Laura Selenytė Data: 2015-11-10 05:21

Kaune įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos labdaros ir paramos fondo „Gyvenimo vartai“ (LPF) misija yra priklausomybės ligomis sergančius asmenis pamokyti gyventi blaiviai, palengvinti jų socialinę integraciją, atstatant emocinę pusiausvyrą ir ugdant savarankiškumą.

Pokalbis su LPF „Gyvenimo vartų“ įkūrėju Giedriumi Žuku apie nevyriausybinių organizacijų situaciją Lietuvoje, savanorių trūkumo problemą ir jo įsteigtos organizacijos veiklą.

Kaip gimė idėja įsteigti šią organizaciją? Ir kodėl jos pavadinimas „Gyvenimo vartai“?

Idėja gimė labai paprastai. Aš pats buvau priklausomas nuo narkotikų ir man, visa laimė, pavyko išsigelbėti.

Supratau, jog aplink yra labai daug žmonių, kuriems reikia pagalbos, o nuo priklausomybę turinčių žmonių kiti labai dažnai nusigręžia. Kadangi pats žinau, ką tai reiškia, nusprendžiau imtis iniciatyvos.

Kartu su žmona nusprendėme įrengti organizaciją, kuri padėtų priklausomybę turintiems žmonėms sugrįžti į normalų ir visavertį gyvenimą.

Kodėl „Gyvenimo vartai“? Vartai simbolizuoja du pasaulius: vienas jų yra gyvenimas, kuriame žmogus yra įkalintas. Atidarius vartus ir peržengus į kitą pusę, žmogus atsiranda kitame pasaulyje, kuris vadinamas realybe. Šis gyvenimas yra daug gražesnis ir ten žmogus jaučiasi žymiai laimingesnis.

Ar dažnai sulaukiate naujų narių bendruomenėje? Jie patys kreipiasi į Jus, ar dažniausiai tai daro jų šeimos nariai, artimieji?

Dažniausiai kreipiasi žmonės, kurie pasiryžo keisti savo gyvenimą.

Žinoma, dažnai pagalbos prašo ir šeimos nariai. Jie deda į mus labai dideles viltis, o būtent tai mus skatina stengtis ir padėti žmonėms. Pasiryžimas keistis yra pirmas ir vienas svarbiausių žingsnių. Galime priimti visus, bet tiems, kurie neturi noro kovoti su priklausomybe, išgyti yra itin sunku.

Kokia veikla užsiima bendruomenės nariai šioje organizacijoje? Kas jiems padeda pasveikti?

Dvylikos žingsnių programa yra asmeninio sveikimo nuo alkoholizmo programos pagrindas. Ją taiko tiek anoniminiai alkoholikai, tiek anoniminiai narkomanai. Ši programa žinoma visame pasaulyje ir būtent ji padeda daugeliui žmonių išsigelbėti nuo priklausomybės. Šį metodą taikome ir mes. Be to, stengiamės bendruomenės narius sudominti kuo įvairesne veikla. Mūsų bendruomenė yra įsikūrusi kaime, todėl dėl užimtumo problemos neturime. Be to, ramioje aplinkoje yra daug lengviau reabilituotis.

Ar daug sulaukiate savanorių?

Pagrindiniai savanoriai esame aš ir mano žmona. Labiausiai trūksta savanorių, kurie turėtų kompetencijos dirbti, bendrauti su bendruomenės nariais. Būtumėme be galo laimingi, jeigu į mūsų duris pasibelstų psichologas, socialinis darbuotojas, arba tiesiog žmogus, kuris geba bendrauti ir norėtų padėti žmonėms, kurie pasuko klaidingu keliu.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, norintis pas jus savanoriauti?

Svarbiausia yra entuziazmas. Savanoris privalo suvokti, jog jo darbas yra be galo reikšmingas ir jis teikia naudą ne tik organizacijai, kurioje savanoriauja, bet ir sau. Lietuvoje daug kas savanorišką veiklą lygina su nemokama darbo jėga, tačiau mažai kas supranta, jog savanoriaudamas žmogus ugdo asmenines ir visuomenines vertybes. Be to, savanoriaudamas žmogus sužino apie stipriąsias ir silpnąsias savo charakterio savybės: kaip jis geba dirbti komandoje, kokiose situacijose jis jaučia įtampą, ko dar reikia išmokti ir t.t. Būdamas savanoriu žmogus įgauna neįkainojamų žinių ir praktinių įgūdžių, kurių negali pasiūlyti nei viena mokymo įstaiga.

Kas lemia, kad NVO sektorius Lietuvoje vystosi lėčiau nei, pavyzdžiui, Skandinavijoje?

Ankščiau Lietuvoje išvis nebuvo įstatymiškai įtvirtinta tokia sąvoka kaip „savanoris“. Taip, mes jais buvome, daug kas apie mus žinojo, tačiau viską darėme tik iš idėjos. Neturėjome jokių socialinių garantijų. Tiesa, įstojus į ES, Lietuvoje situacija pasikeitė: džiugu, jog daugelis jau pradeda suprasti, jog savanorystė – tai veiksmai, kylantys iš sąmoningo žmogaus noro atlikti tam tikrą darbą nesitikint už tai gauti materialinės naudos. Na, o savanoris yra asmuo, kuris neatlygintinai skiria savo laiko ir energijos visuomenei naudingiems tikslams. Tačiau, manau,  jog didžiausia problema yra ta, kad labai dažnai keičiasi politikai. Jie turėtų skatinti savanorystę ir už tai atlyginti nors minimaliai, bet to nedaro. Europos Sąjungai priklausome daugiau nei dešimt metų, tačiau savanorystė įstatymiškai nėra aiškiai apibrėžta, o savanoriams nesuteikiama jokių socialinių garantijų. Tai turbūt esminis skirtumas, lyginant mus ir Skandinavijos šalis, kuriose savanorystės idėja yra stipriai įskiepyta visuomenės savimonėje.

Kas trukdo savanoriauti lietuviams?

Pirmiausia, turime atkreipti dėmesį į tai, jog nei vienas tuščiu skrandžiu savanoriška veikla užsiimti nenori. Labai daug lietuvių, kurie galbūt ir norėtų savanoriauti, turi savo darbus, dirba papildomai. Todėl apie savanorystę jie net negalvoja. Taip pat teisinio aiškumo trūkumas lemia tai, kad kai kurios registruotos nevyriausybinės organizacijos jokios aktyvios veiklos nevykdo.

Kaip bendrai apibrėžtumėte, kas yra NVO veiklos variklis, ko reikia, kad NVO sėkmingai gyvuotų?

Pasikartosiu- svarbiausia entuziastingi žmonės. Mano entuziazmas per tiek metų, nesulaukiant palaikymo iš vyriausybės, deja, labai sumažėjo. Žinot, mes kaip varlės, kurios plakasi piene, bet kaip grietinės nėra, taip nėra. Vis dar džiaugsiuosi, jog galim kažkam padėti. Tačiau vienas lauke ne karys. Mums tenka pabendrauti su panašiomis organizacijomis. Visose vyrauja tos pačios problemos: labai mažas savivaldybės palaikymas ir nedidelis savanorių aktyvumas. Tačiau viltis ir noras padėti kitiems vis dar yra.